Skaitymas man tarsi kelionė, į kitus pasaulius, kurių sau realybėje nevisada (geriau pagalvojus visai neleidžiu, labai tvirtai stoviu ant žemės) leidžiu. Neseniai baigiau skaityti knygą “Pakelk Mane Aukštai”, (Autorė Genovaitė Petronienė).
Ši knyga nagrinėja svarbias temas, kurios man yra labai artimos. Ji pasakoja apie asmeninę augimo ir savęs pažinimo kelionę, siekiant pasiekti aukštumas ir gyventi pilnavertį gyvenimą. Tema aktuali man nuolat ieškančiai augimo pusių ir galimybių. Knyga vietomis tikrai palietė mane ir tą nenumaldomą norą būti svarbiai, reikalingai, mylimai.
Tačiau, nors tema buvo artima, knyga mane erzino. Su knygos personažais užmegzti ryšio nepavyko, gal dėl to, jog nagrinėjama tema jau tarsi išgvildenta? O gal dėl to, kad knygoje nesugebėta pataikyti tiesiai į taikinį, tai kas aktualu tau? Aš siekiau giliau suvokti personažų jausmus, emocijas ir kelionę, tačiau viskas ėjo labai paviršutiniškai.
Galbūt tai tik mano nuomonė, su mano turima patirtimi ir kitam skaitytojui ši knyga gali būti įkvėpimas ir nauji suvokimai. Man ši knyga toks greitas laiko praleidimas kaip vakarinis scrolinimas instagrame nieko naujo nesužinai, o laiko praleidai. Skaitymas yra labai subjektyvus dalykas, ir vienos knygos palieka stiprų įspūdį, tuo tarpu kitos gali neatitikti lūkesčių ir skirtingiems žmonėms skirtingos patirtys.
Su šia autore bandau susipažinti jau kelintą kartą ir vis nesėkmingai.
